10 eurų sidabrinė moneta 2017 Lietuva – Žemaitukas ir Skalikas

Aprašymas

Šuo žmogaus palydovu tapo prieš 10–12 tūkst., kitais duomenimis – net prieš 30 tūkst. metų. Žmogaus buities ir poreikių evoliucija gerokai paveikė šunų išvaizdą. Šimtai išvestų ir puoselėjamų veislių stebina savo skirtumais ir savybėmis. Kiekviena veislė buvo kuriama siekiant turėti pagalbininką, palydovą įvairiose gyvenimo sferose. Medžioklei, kaip vienam seniausių žmogaus verslų, išvestos pačių įvairiausių specializacijų šunų veislės: kurtai, pėdsekiai, urviniai šunys, paukštšuniai. Daugelis šių veislių labai archajiškos. Tarp unikalių, senovinių, medžioklei skirtų šunų veislių yra ir lietuvių skalikas – šuo, mūsų protėvius į stambiųjų žvėrių medžiokles lydėjęs jau prieš tūkstantį metų. Antrajame Lietuvos Statute (1566) minimos 11 medžioklinių šunų veislių, iš jų net keletas buvo skalikai. Kadangi modernusis veislių supratimas yra naujesnis reiškinys, iš pradžių (dar XIX a.) buvo rašoma apie tris skirtingo dydžio mūsų krašto skalikus. Tiesa, jie visi buvo tos pačios spalvos – juodi su rudomis dėmėmis ir skyrėsi tik stambumu. Kadangi Lietuvoje skalikai naudoti tik kanopinių žvėrių medžioklėje, ilgainiui išliko viena veislė, gyvuojanti iki šiol.

Žemaitukas – vienintelė iš amžių glūdumos mus pasiekusi lietuviška arklių veislė. Jos sėkmę lėmė augialypės šio arklio galios: juo jojo lietuvių kariai, jis traukė ir arklą, ir vežimą, ir dailią karietą. Neišrankus, atsparus, ištvermingas, puikios kūno sandaros arklys. Dabar žirgininkų jis priskiriamas jojamųjų ponių klasei ir sėkmingai dalyvauja sportinėse varžybose. Žemaitukai Lietuvos teritorijoje gyvavo nuo seno, ir nors jų kaip veislės ilgai niekas neminėjo, prieš 500 metų jie buvo pastebėti ir aprašyti. Dėl savo ypatingų savybių žemaitukai laikyti ne tik Lietuvoje. Ypač visus stebino šio nedidelio arkliuko ištvermė ir tobulos kūno formos. Žinomas Lietuvos gyvulių selekcininkas Romanas Žebenka žemaitukus apibūdino tokiais žodžiais: „Žemaitukai yra nedideli, tvirto sudėjimo, labai stiprių kojų arkliai. Turi gerą risčią, gerai išvystytą priekinę korpuso dalį. Nedidelė galva, tiesus pro lis, plati kakta. Mažos, labai judrios ausys ir didelės, gyvos akys suteikia galvai protingą išraišką. Kaklas palyginti trumpas, gražiai išlenktas, stiprus, ypač eržilų.“